VISOS KNYGOS

Anotacija

Užuovėja (1952) pirmas stambus Mariaus Katiliškio veikalas, kurio žanras iki šiol kritikų nėra apibendrintas.

Kaip rodo šio klausimo aptarimas Alinos Staknienės straipsnyje „Užuovėja: prarasto rojaus kampelis – kaimas, kurio nebėra”, vieni kūrinį laiko novelių rinkiniu, kiti – novelių romanu.

Kritikus turbūt glumino pagrindinio veikėjo ir nuoseklios fabulos nebuvimas, nors veikalas iš pažiūros ir atrodo romanas.

Jo apimtis (361 puslapis) ir struktūra iš tiesų perša romano epitetą. Bet dėmesio centre čia atsidūręs ne personažas, kurio nuotykius sektume per visą pasakojimą, o Gražiškių kaimas, paprastai atliekantis tik fono vaidmenį tradiciniame romane. Kaimas čia tampa veikėju, pasidaro tuo, į ką skaitytojas atsiremia, ieškodamas ko nors pastovesnio. Nesant vieno ar kelių pagrindinių veikėjų, negali būti ir ryškios fabulos, nes nėra žmogiško elemen­to, prie kurio įvykius būtų galima „pririšti”.

Bet tai nereiškia, kad kūrinys nepriklauso romanų kategorijai. Tai tik rodo, jog jis – ne tradicinis romanas. Tiesa, išskyrus šiuos kelis struktūrinius pakitimus, Užuovėja vis dėlto nėra perdėm avangardiškas veikalas, bent jau toks, koks kadaise buvo Petro Tarulio „Pava­sario ižas” (1925), taip pat neturintis pagrindinio veikėjo, operuojantis tik sinekdochiškomis jo dalimis (,,trys poros žvilgių akių”), arba demonstruojan­tis išskirtiną autoriaus dėmesį gamtai. Bet konstruodamas savo novelę, Tarulis sąmoningai bandė išvengti įprastinių kategorijų, jam rūpėjo šelmiškai, keturvėjiškai, pažaisti su kalbos ir formos galimybėmis.

Marius Katiliškis yra tradiciškesnis rašytojas, jis nesiekia paneigti nusistovėjusių prozos taisyklių, jam tiesiog norisi rašyti apie kaimą – tą specifinę erdvę, kurią pripildo saviti darbai, apeigos ir įvykiai.